Apie Kėdainius

KĖDAINIAI – MIESTAS LIETUVOS ŠIRDYJE
,,Nevėžio slėnis, matyt, pelnytai laikomas Lietuvos širdimi ir gražiausia jos vieta." (Česlovas Milošas)

Kėdainiai - miestas pačiame Lietuvos centre, tik už kelių kilometrų  – oficialiai nustatytas ir pažymėtas Lietuvos geografinis centras. 

Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas kilęs nuo turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Miesto istorija skaičiuojama nuo 1372 m., kai Kėdainių vardas pirmą kartą paminėtas Hermano Vartbergės Livonijos kronikose. XV amžiuje tapo regioninės prekybos centru ir vadinamas oppidum – miestu prie dvaro. Apie 300 metų Kėdainiai priklausė kunigaikščiams Radviloms, vienai galingiausių ir įtakingiausių LDK didikų giminių. XVII a. tai buvo vienas protestantų religinių ir kultūros centrų, o Radvilų suteiktos ekonominės ir religinės laisvės viliojo į Kėdainius svetimšalius pirklius ir amatininkus. 

XVII a. pirmojoje pusėje miesto centre įsikūrė škotai. Jų bendruomenė buvo itin gausi, Kėdainiai tapo svarbiu škotų diasporos miestu. Vakarinėje miesto dalyje, pavadintoje Jonušava arba ,,naujaisiais Kėdainiais“, apsigyveno vokiečiai liuteronai. Aplink Senosios Rinkos aikštę susibūrė žydų bendruomenė. Kėdainių rabinų mokykloje mokėsi būsimasis Vilniaus Gaonas Elijahu, visame pasaulyje žymus žydų mąstytojas. XVII a. viduryje pietinėje miesto dalyje įsikūrė nedidelė stačiatikių bendruomenė. Miesto dalis kairiajame Nevėžio krante, kur stovėjo Šv. Jurgio katalikų bažnyčia, buvo katalikybės sala. Šiandien Šv. Jurgio bažnyčia – seniausias išlikęs mūrinis pastatas mieste ir viena seniausių bažnyčių Lietuvoje. 

XVII amžiuje Kėdainiuose įkurta protestantų gimnazija, joje dėstė žymūs to meto mokslininkai. Čia veikusioje spaustuvėje išspausdintas vienas didžiausių XVII a. leidinių lietuvių kalba - ,,Knyga nobažnystės krikščioniškos“. Mieste buvo statomi mūriniai namai, grindžiamos gatvės.

Miesto klestėjimą nutraukė karai su Rusija ir Švedija XVII a. viduryje. 300 metų trukęs skirtingų etnokonfesinių bendruomenių sugyvenimas pamažu sunyko: miestą paliko škotai, 1940 m. vokiečiai pasitraukė į Vokietiją, o 1941 m. buvo sunaikinta žydų bendruomenė.

Kėdainiai šmaikščiai tituluojami Lietuvos agurkų sostine. XIX amžiuje suklestėjo daržininkystė, ypač – agurkų auginimas, didžioji dauguma daržininkų buvo žydai. Agurkų plantacijos Nevėžio pakrantėse ir terasose buvo gausios ir tarpukariu. Nors agurkų verslui smarkų smūgį sudavė karo ir pokario metai, Kėdainių krašto agurkininkai sėkmingai išgyveno iki mūsų dienų, agurką padarydami neatsiejamu mūsų miesto simboliu. 

Kadaise egzistavusi kultūrų įvairovė sukūrė unikalų miesto savitumą, o išpuoselėtas Kėdainių senamiestis atspindi įvairių tautų ir konfesijų architektūros tradicijas. Šiandien senamiestis (89,69 ha) – valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas, vienas iš septynių senamiesčių Lietuvoje. Čia išlikęs senasis gatvių tinklas, prekybos aikštės, XVI-XIX a. sakralinių, gyvenamųjų, visuomeninių pastatų. 

Kėdainiuose organizuojama išskirtinė, niekur kitur Lietuvoje nevykstanti Agurkų šventė. Rugpjūtį šurmuliuoja miesto šventė, jau kelintus metus iš eilės europietišką dvasią mieste gaivina džiazo festivalis.

Miesto plotas: 25,5 kv. km.
Gyventojų skaičius mieste (2016 m. pradžioje): 24 933
Gyventojų skaičius rajone (2016 m. pradžioje): 49 067


© Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras, 2012
Sprendimas UAB V studija | TVS