Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras

[[#ex]]

Babėnų miško rekreacinis takas 

Babėnų miškas – 292 ha ploto rekreacinis masyvas Kėdainiuose. Miške vyrauja pušynai ir ąžuolynai. Trake intensyviai atželia paprastieji klevai. Vidutinis šio miško medynų amžius viršija 100 metų. Šis takas – puiki galimybė leisti laiką gamtoje, saugiai lankytis miške, populiarinti sveiką gyvenimo būdą ir aktyvų laisvalaikio praleidimą. Jis yra mėgiamas šiaurietiško ėjimo entuziastų ir dviratininkų. Tako pradžia – Aušros gatvės gale arba Budrio gatve iki galo, pasukus į dešinę ir dar paėjus apie 50 metrų.


Kėdainių miesto parko pėsčiųjų ir dviratininkų trasa

Bendras takų ilgis – 6,5 km. Parkas nusitęsęs palei Dotnuvėlės upę apie 1,5 km. Tai buvusi Kėdainių dvaro sodyba, parkas žavi visais metų laikais, tai vienas seniausių Lietuvoje peizažinių parkų, įkurtas XIX a., jame gausu vietinių ir egzotinių medžių, išlikę rūsiai, vartai, minaretas. Nutiesti dviračių ir pėsčiųjų takai, tilteliai per Dotnuvėlę, vienu iš jų galima pasiekti minaretą.  Įrengtos laipynės vaikams, nauja renginių estrada, parkūro aikštelė. 1944 m. E. Totlebeno rūmus susprogdino besitraukianti vokiečių kariuomenė, liko dveji rūsiai, vartai, vazos, Dotnuvėlės užtvanka, minaretas. Iš geležinkelio stoties į parką patenkama perėjus geležinkelio pervažą – atsidursite prie pat minareto.


Nevėžio pakrantėmis

Nevėžio vardą kalbininkai kildina iš sanskrito žodžio nevaagh - ,,neūžti“, ,,nešniokšti“. Nevėžis teka ramiai, labai lėtai, suformuodamas didelius, staigius vingius. Viena iš legendų sako, kad tokį pavadinimą Nevėžis gavo dėl to, kad neveža – lėtai teka. Nevėžis – senvagių rekordininkas.

Pasivaikščiojimą pradėkite nuo vietos, kur paženklintos buvusios Smilgos upės žiotys. Judėkite link naujosios prieplaukos. Sezono metu čia matysite vytinę – istorinio LDK plokščiadugno burinio laivo kopiją, kuris buvo būdingas tik Lietuvai ir kuriuo pirkliai gabendavo prekes Lietuvos upėmis. Jam pastatyti sunaudota beveik 10 kubų pušų medienos. Burlaivis nuleistas naujojoje prieplaukoje 2019 m. gegužės 24 dieną. Jo statytojas – Darius Petkevičius. Laivą prižiūri ir plaukimus organizuoja Kėdainių kultūros centras.

Pėsčiųjų tiltas, jungiantis Žemaitijos ir Aukštaitijos krantus, baigtas statyti 2018 m. gruodį. Ant kairiojo kranto pilono pakabintas Aukštaitijos herbas, ant dešiniojo – Žemaitijos. Čia kabo ir Kėdainių mūšio, įvykusio 1831 m. balandžio 29 d., batalinės scenos bronzinis bareljefas. Jį sukūrė jaunas skulptorius kėdainietis Mindaugas Junčys. Medinė santvara ant betoninių atramų suformuoja įspūdingą erdvinį koridorių į Didžiosios Rinkos aikštę. Tilto architektas – prof. Jurgis Rimvydas Palys, žymus Lietuvos architektas, urbanistas ir paminklosaugininkas, auksinio Architektūros riterio ordino kavalierius. Bendraautorė – architektė Ieva Palytė-Veilandienė.   Projektą parengė UAB „Sweco Lietuva“, rangovas − AB „Kauno tiltai“. Tiltas įspūdingai atrodo vakare, kai jo formas išryškina LED apšvietimas.

Tik praėję bibliotekos pastatą ir akmenimis grįstą taką, pamatysite akmenį su inkaru – tai buvusio Kėdainių uosto vieta. Uostas Kėdainių miesto savininko Jono Kiškos valia buvo įsteigtas 1581 m. Į dižiausius Kėdainių prekybos partnerius Karaliaučių ir Dancigą laivai plaukdavo kelias savaites. Tai buvo 110 metrų medinė prieplauka. XVII a. Kėdainių pirkliai turėjo ne mažiau kaip 20 laivų. XIX a. viduryje pradėjus tvenkti Nevėžį ir prie jo statyti vandens malūnus, Kėdainių uostas sunyko.

Keliaujant taku tolyn, atsivers erdvi vadinamoji aktyvaus poilsio erdvė prie Nevėžio užtvankos. 3,5 ha teritorija įrengta 2019 metais: sutvarkyti Nevėžio šlaitai, žalieji plotai, pasodinti nauji želdiniai, įrengti dviračių ir pėsčiųjų takai, laipynės vaikams, futbolo, lauko teniso, petankės, tinklinio aikštelės, suoleliai. Čia veikia ir viešųjų paslaugų stotelė. Čia galėsite naudotis „wi-fi“ ryšiu, kompresine oro pompa prisipūsti dviračio, neįgaliojo vežimėlio padangą ar kamuolį, USB įkrovimo jungtimi galėsite įsikrauti mobilųjį įrenginį. Dar už šimto metrų - ,,Vaivorykštės" tiltas pėstiesiems.


Kur auga Šventybrasčio ąžuolai

Ilgis 7,5 arba 9 km. Surviliškis - Šventybrastis - Zavišinė - Surviliškis.
Pėsčiųjų tako nėra, teks keliauti per kabantį tiltą, pušynu, Nevėžio slėnio pievomis, asfaltuotu keliu Šventybrastis-Krekenava. Rekomenduojame keliauti su draugų kompanija. Surviliškis-Šventybrastis yra piligrimų kelio Camino Lituano dalis. Maršrutas prasideda Surviliškyje (Kėdainių r., Surviliškio sen.), dešiniajame Nevėžio upės krante, prie kabančio (beždžionių) tilto. Eidami šiuo maršrutu, aplankysite Nevėžio slėnį bei savitu istoriniu palikimu garsėjantį Šventybrasčio kaimą. Maršrutą parengė Krekenavos regioninis parkas, jį rasite čia.


Pėsčiųjų takas Skinderiškio dendrologiniame parke

123 ha užimančiame parke sukaupta viena gausiausių dendrologinių kolekcijų Lietuvoje, čia auga daugiau kaip tūkstantis rūšių, porūšių ir formų medžių ir krūmų. Vertingai kolekcijai apžiūrėti suprojektuoti trys maršrutai, bendras jų ilgis – 5,5 km. Prie takų įrengtos informacinės rodyklės, stendai, apžvalgos aikštelės, pavėsinės, lauko baldai, laužavietės, parką puošia skulptūros.


Muziejų kelias

Maršruto trukmė ~3 val., ilgis 1,7 km.

Maršrutą siūlome pradėti Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejuje (1), įsikūrusiame neįprastoje vietoje – Kėdainių rajono savivaldybės pastate (J. Basanavičiaus g. 36). Muziejuje eksponuojama apie 50 ąžuolo skulptūrų. Įspūdingiausias darbas – Žalgirio mūšio šachmatų lenta. Savo darbuose V. Ulevičius pateikia Lietuvos istorijos įvykius, istorines asmenybes, religijos ir mitologijos motyvus. Darbuose atsispindi tradicinė lietuvių liaudies ornamentika. Jį galite aplankyti pirmadieniais–penktadieniais nuo 10 iki 14 val. Muziejaus lankymas nemokamas.

Didžiąja gatve, pagrindine senamiesčio arterija, skirta pėstiesiems, eikite apie 400 metrų iki Kėdainių krašto muziejaus (2) – buvusio Karmelitų vienuolyno (Didžioji g. 19). Tai vienas seniausių Lietuvos muziejų, įkurtas dar 1922 m. Per 90 metų sukaupė apie 37 700 eksponatų, kurių įdomiausius išvysite muziejaus ekspozicijoje. Itin didelio susidomėjimo visuomet sulaukia medžioklės kambario baldai, sukurti iš gyvūnų ragų, vertingi XVI–XVII a. dokumentai, atskleidžiantys miesto istoriją, sakralinių skulptūrų, vieno žymiausių lietuvių dievdirbių Vinco Svirskio kryžių kolekcija ir daug kitų įdomybių.

Didžiąja gatve keliaukite iki Senosios gatvės, sukite į dešinę, eikite dar apie 180 metrų iki Evangelikų reformatų bažnyčios (Senoji g. 1), kurioje yra Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus (3). Didinga renesanso stiliaus bažnyčia pastatyta XVII a. viduryje. Kaip ir įprasta protestantų bažnyčioms, jos interjeras kuklus, nėra jokios krikščioniškos ikonografijos, tačiau ją puošia įspūdinga autentiška manierizmo stiliaus ąžuolo sakykla bei sietynas, kurį Radvilos parsigabeno iš Rusijos kaip karo trofėjų. Šiuo metu bažnyčia veikia kaip maldos namai, Kėdainiuose yra negausi reformatų bendruomenė. Dažniausiai bažnyčia lankoma turistų, kuriuos čia traukia unikalus objektas – protestantų kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus. Puošnūs renesanso ir baroko stiliaus sarkofagai – nacionaliniai dailės ir istorijos paminklai. Mauzoliejuje išsiskiria sarkofagas, sukurtas karališkojo auksakalio Jono Kristijono Birfafo iš Torunės. Šiame iš vario bei žalvario pagamintame, barokiniais ornamentais puoštame sarkofage ilsisi Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Jonušas Radvila (1612–1655). Kiti sarkofagai pagaminti nežinomo autoriaus iš alavo. Viename jų ilsisi Jonušo Radvilos senelis, garsiosios Barboros Radvilaitės sūnėnas Vilniaus vaivada Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603). Kituose karstuose palaidoti Mikalojus (1610–1611), Jurgis (1616–1617), Steponas (1624–1624) ir Elžbieta (1622–1626) Radvilos. Radvilų sarkofagus restauravo iš Kėdainių kilęs aukščiausios kategorijos metalo dirbinių meistras Gintaras Kazlauskas. Bažnyčios ekspozicijoje pateikta informacijos ir nuotraukų iš permainingos jos istorijos – sovietmečiu ji buvusi paversta sporto sale.

Senąja gatve eikite iki Sinagogų komplekso Senosios Rinkos aikštėje. XVIII a. baroko stiliaus didžiojoje vasaros sinagogoje dabar įsikūrusi Dailės mokykla. Sovietmečiu sinagoga buvusi apleista, jos vidaus planas pakitęs. Šiandien jaukią mokyklos erdvę dažnai puošia mokyklos moksleivių ir mokytojų darbų parodos. Šalia esančioje mažojoje žiemos sinagogoje įsikūręs Daugiakultūris centras (4). Šioje sinagogoje gausiai išliko autentiško vidaus išplanavimo elementų, įrengta ekspozicija, informacinis terminalas, pasakojantis apie Kėdainių žydų bendruomenės istoriją bei Holokaustą. Daugiakultūrio centro darbuotojos supažindins Jus su žydų gyvenimo, sinagogų architektūros įdomybėmis. Daugiakultūris centras dirba antradieniais–šeštadieniais nuo 10 iki 17 val.

Išėję iš Daugiakultūrio centro eikite tiesiai Paeismilgio gatve, Žydų gatvelėje sukite į dešinę ir dar eikite apie 200 m, skulptūrų taku, palei Smilgos upelį, kilkite į Kranto gatvę, sukite į dešinę – J. Basanavičiaus gatve, dešinėje pamatysite Janinos Monkutės-Marks muziejų-galeriją (5). Janina Monkutė-Marks – išeivė menininkė, savo lėšomis sutvarkiusi palivarko pastatą ir čia įkūrusi muziejų-galeriją. Čia nuolat eksponuojami J. Monkutės-Marks darbai ir vyksta parodos – žymių Lietuvos ir užsienio šalių menininkų. Išpuoselėtą aplinką puošia menininkų sukurtos skulptūros.


Sakralinis paveldas – daugiakultūrės istorijos liudininkas

Maršruto trukmė 2 val., ilgis ~2 km.

Maršruto pradžia – gotikos stiliaus Šv. Jurgio bažnyčia (1), seniausias išlikęs pastatas mieste (Šėtos g. 10). Legenda byloja, kad bažnyčią pastatė kryžiuočiai, sunaikinę pagonių šventovę ir toje vietoje pastatę katalikų bažnyčią. Kai kurios išlikusios detalės verčia manyti, jog ji buvo statoma ir kaip gynybinis įtvirtinimas. Pastatyta ant aukšto Nevėžio kranto, šalia Varlupio upelio, kuris bažnyčią apjuosia tarsi salą. Nuo XVI a. vid. iki 1627 m. bažnyčią buvo užėmę protestantai. Bažnyčios sienų storis – apie 1,5 m, presbiterijos siena plonesnė – 1 m pločio. Renesanso stiliaus varpinė pastatyta XVI a. Gotikos formos geriausiai išliko presbiterijos dalyje, šoniniai fasadai labiau pakeisti. Presbiterijos skliautai – XVI a., šoninių navų skliautai – XVIII a., pagrindinės navos kryžminiai skliautai – XIX a. Pagrindinis altorius – baroko stiliaus, rekonstruotas XVIII a. II p. Šoniniame altoriuje kairėje pusėje – vertingas XVIII a. paveikslas ,,Marija rožančine“, centriniame altoriuje – XVII a. šv. Pauliaus ir šv. Petro skulptūros, šv. Jurgio paveikslas. Bažnyčia atvira pamaldų metu.

Evangelikų reformatų bažnyčią (2) (Senoji g. 1) reformatų gyvenamoje dalyje pastatė garsiosios Radvilų giminės atstovai: 1631-aisiais pradėjo Kristupas II, o po 21 metų užbaigė jo sūnus Jonušas. Šioje miesto dalyje gyveno evangelikų reformatų bendruomenė. Bažnyčia renesanso stiliaus, jos interjeras didingas, bet santūrus: evangelikai reformatai itin propagavo kuklumą. Bažnyčią puošia XVII a. sietynas. Ąžuolinė bažnyčios sakykla ir sienų apdailos plokštės (XVII a. I p.) išdrožinėtos stilizuotais augalais, kabančiomis skraistėmis, vaisių kekėmis, žvėrių kaukėmis. Drožėjas šias detales sukomponavo pagal XVI amžiaus Nyderlandų manierizmo iš Antikinės dailės perimtą vadinamąjį grotesko motyvą. Šiuos unikalius kūrinius pavyko išsaugoti nepaisant to, kad Napoleono armijos kariai jų šventovėje buvo įsirengę arklides, o sovietmečiu bumbsėdavo krepšinio kamuoliai – čia buvo sporto salė. Vertingos kunigaikščių Radvilų ir kunigų ložės sovietmečiu pradingo be pėdsakų. Šios bažnyčios krikštykla saugoma Nacionaliniame muziejuje. Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus atkurtas 2001 m.: čia saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai. Bažnyčioje įrengta paroda, pasakojanti apie Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios istoriją, mauzoliejuje palaidotus kunigaikščių Radvilų šeimos atstovus, sarkofagų restauravimą. Renesanso stiliaus varpinė su laikrodžiu buvo pastatyta XVIII a.

Sinagogų kompleksas (3): XVIII a. didžioji vasaros sinagoga (Paeismilgio g. 12a) ir XIX a. mažoji žiemos sinagoga (Senosios Rinkos a. 12). Mažosios sinagogos pirmajame aukšte meldėsi vyrai, čia išlikę keturios stambios kolonos, kurios žymi bimos vietą centre, antrame aukšte – moterų galerija. Dabar mažojoje sinagogoje įsikūręs Daugiakultūris centras, čia įrengta ekspozicija apie žydų bendruomenės istoriją ir Holokaustą. Didžioji vasaros sinagoga – baroko stiliaus. Medinis aron ha kodešas ir itin puošnus interjeras buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. vokiečiai čia laikė arklius, pokario metais čia buvo Vartotojų kooperatyvo sandėlis. Po rekonstrukcijos įsikūrė Dailės mokykla. Interjero puošyba neatkurta, o buvusioje salėje ir II aukšte įrengtos mokymo klasės. Sinagogoje dažnai eksponuojamos mokyklos moksleivių, mokytojų bei kitų menininkų darbų parodos. Prie sinagogų stovėjo skerdėjo namelis, kur buvo ruošiama mėsa košeriniam valgiui. Jis buvo susprogdintas 1944 m., tą vietą dabar žymi akmenų grindinys, kur 2011 m. pastatytas paminklas Holokausto aukoms atminti. Dievo apvaizdos akyje yra 2 076 gilzės – būtent tiek, kiek žydų buvo sušaudyta.

Sinagoga (Smilgos g. 13). XIX a. klasicizmo stiliaus sinagoga, kadaise pastatyta turtingo siuvėjo I. Vilnerio, šiuo metu priklauso Lietuvos žydų bendruomenei, yra apleista. 1997 m. rugsėjo 14 d., minint Vilniaus Gaono Elijahu 200-ąsias mirimo metines, ant šios sinagogos šiaurinės sienos buvo prikaltos granitinės atminimo lentos: ,,XVIII a. pr. Kėdainiuose gyveno ir studijavo Talmudą genialusis žydų religinis mąstytojas Vilniaus Gaonas Elijahu.“ Šiuo metu joje įsikūrusi Dailės mokykla.

Šv. Juozapo bažnyčios ir buv. Karmelitų vienuolyno ansamblis (4). Liaudies baroko stiliaus bažnyčią (Radvilų g. 10) šalia vienuolyno (Didžioji g. 19) pastatė vienuoliai karmelitai, apsistoję Kėdainiuose XVIII a. pr. Monumentalaus, sudėtingo, daugiaplanio tūrio, su trimis bokšteliais (kadaise buvę 5), ji baigta statyti 1766 m. Fasade – du bokštai, kuriuos jungia frontonas. Pastatyta iš preciziškai suręstų pušų rąstų. Interjeras – šviesus ir žaismingas, gausus manieringo baroko papuošimų. Autentišką vargonų prospektą puošia rokoko stiliaus ornamentai. Bažnyčioje buvo gausu dekoratyvinės tapybos, kurios dauguma remonto metu panaikinta. Vis dėlto, išliko tapytos rozetės, iliuziškai imituojančios lipdinius. Iš kadaise buvusių penkių altorių liko trys. Didžiajame altoriuje – vertingas XVIII a. Šv. Juozapo su kūdikiu paveikslas su metalo aptaisais. Išlikusi autentiška nagingo meistro drožinėta sakykla. Kairiajame šoniniame altoriuje išlikęs XVIII a. Švč. Mergelės Marijos paveikslas su metalo aptaisais. Dešiniajame šoniniame altoriuje – Švč. Jėzaus Širdies paveikslas. Šalia stovinti varpinė – to paties laikotarpio kaip ir bažnyčia. 1832 m. karmelitų vienuolynas panaikintas, patalpos paverstos kareivinėmis, 1958 m. jose įsikūrė Elektros aparatūros gamyklos gamybiniai cechai, o karmelitų bažnyčia buvo uždaryta ir paversta gamyklos sandėliu. 1991 m. bažnyčia ir vienuolyno pastatai restauruoti, grąžinti tikintiesiems. Buvusio vienuolyno patalpose šiuo metu įsikūręs Kėdainių krašto muziejus. Bažnyčia ir varpinė – vertingi medinės lietuvių liaudies meno ir architektūros paminklai.

Kristaus Atsimainymo stačiatikių cerkvė (5) (Gedimino g. 1). Stačiatikybės pradžia Kėdainiuose siejama su 1648 m., kai Jonušas Radvila įsakė pastatyti medinę cerkvę savo antrajai žmonai Marijai Mogilaitei Lupu, kuri išpažino stačiatikybę. Senoji Šv. Andriejaus cerkvė ilgainiui sunyko, tapo nesaugi, todėl buvo uždaryta. Šiuo metu ji – Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. 1861 m. buvo rekonstruotas ir pritaikytas cerkvei dabartinės cerkvės vietoje stovėjęs mūrinis gyvenamasis namas. Sienos – plytų mūro, stogas – medžio konstrukcijų, dengtas skarda. Cerkvę puošia sieninė tapyba, puošnus ikonostasas, kuriame yra ikonų su lentelėmis su fundatorių vardais. 1994 m. dailininkas Vitalijus Serapinas (šiuo metu jis įšventintas į dvasininkus, tarnauja Vilniuje) nutapė sienas, pavaizduodamas Ambrosijų Optinskį, Sergijų Radonežskį, Siluaną Afonskį, Šv. Joaną Kronštadskį. 1997 m. dailininkas Vladimiras Podgorny naujai, vietoje sugadintojo, ištapė kupolo skliautą. Cerkvės viduje ir šventoriuje – memorialiniai paminklai, skirti buvusiam Kėdainių stačiatikių brolijos garbės nariui Piotrui Stolypinui. Nuo 1896 iki 1901 m. jis vadovavo parapinei labdaros organizacijai. Cerkvės altorius trijų tarpsnių, jį sudaro XX a. pr. ikonos. Atidaryta pamaldų metu.

Evangelikų liuteronų bažnyčia (6) (Vokiečių g. 7). Naujame rajone – Jonušavoje – vokiečiai apsigyveno XVII a. I p. Mūrinė ir dabar tebestovinti bažnyčia buvo baigta statyti ir pašventinta 1679 metais (jos bokštas dėl epidemijų ir karų iškilo tik 1714 metais). Bažnyčios viduje išliko meniška paminklinė lenta su lotynišku įrašu Adomui Freitagui – gydytojui ir garsiam karinių įtvirtinimų inžinieriui, 1647–1650 metais dėsčiusiam Kėdainių gimnazijoje matematiką. Šiauriniame priestatėlyje yra palaidotas vienas pirmųjų Kėdainių vaistininkų Jonas Fišeris (1666 m.). Kalbama, kad 1701 m. Šiaurės karo metu šioje bažnyčioje pamaldose dalyvavo Švedijos karalius Karolis XII. Nuolaidžiame šlaite bažnyčią iš trijų pusių supo kapinės. Rytinėje dalyje yra vertas dėmesio Kėdainių pašto viršininko ir miesto gydytojo Fridricho Kaneinio antkapis – akmeninė plokštė, kurioje atvaizduotas senovės paštininkų simbolis – gandras. Po juo vokiškai rašoma: „... Maras jam atnešė mirties žinią. Jis mirė todėl, kad padėjo kitiems. Tilžė išvydo jį į pasaulį atėjusį 1663 m. liepos 3 d. Kėdainiai apverkė jo mirtį 1710 m. rugpjūčio 6 d.“ Fridrichas Kaneinis tapo auka tuomet siautėjusios maro epidemijos, kurios metu žuvo du trečdaliai krašto gyventojų. Kėdainių evangelikų liuteronų parapija veikė iki 1944 metų. 1949 m. sovietinė valdžia konfiskavo bažnyčią ir pavertė ją sandėliu. Bažnyčios vidus buvo sunaikintas: sugriautas altorius, sakykla, suolai, paveikslai, vargonai ir visa kita. Bažnyčioje tuo metu buvo laikomos gyvulių odos, apipiltos druskomis. Druskos įsigėrė į bažnyčios sienas ir ėmė jas ardyti. Interjero sienose buvo aptikta XVII amžiaus freskų: ties altoriumi – švento Petro ir švento Povilo, pietinėje sienoje – evangelistų švento Luko ir švento Jono, o šiaurinėje – švento Morkaus ir švento Mato atvaizdai. Tai vienintelis atvejis Lietuvoje, kad liuteronų bažnyčia būtų buvusi taip išpuošta sienine tapyba. Deja, istorinės freskos nuo sienose įsigėrusių druskų labai nukentėjo. Jas kiek įmanoma atkūrė restauratorė Zita Rutkauskienė. Liuteronų parapija vėl buvo atkurta 1993 m.

Dar vienas egzotiškas kulto pastatas – minaretas. Jį rasite miesto parke. Religiniams tikslams jis niekuomet nebuvo naudojamas, kaip parko dekoraciją jį pastatė Kėdainių savininkas vokiečių kilmės rusų armijos generolas grafas E. Totlebenas apie 1880 metus. Ilgainiui, jo atsiradimas apaugo įvairiomis romantiškomis legendomis. Viena jų sako, kad minaretą jis pastatė savo musulmonei mylimajai...


Maršrutas pėstiesiems po senamiestį parsisiųsti

[[#ex]]

Verslas