Kėdainių lenkai

XVI–XIX amžiais daugelis Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų save laikė lenkais, kalbėjo lenkiškai, nors pagal kilmę buvo lietuviai. Istorikai tai aiškina tuo, kad šalia Nevėžio, skiriančio Aukštaitiją nuo Žemaitijos, buvo apgyvendinami bajorai, gynę Lietuvą nuo vokiečių ordinų įsiveržimų. Per tam tikrą laiką bajorai ir raštuose, ir buityje ėmė vartoti lenkų kalbą. Iki pat XX a. vidurio apie Šėtą, Dotnuvą, Gudžiūnus išliko lenkiškos kultūros salos. Kėdainių katalikų bažnyčiose pamaldos iki pat 1929 m. buvo laikomos lenkų kalba. Lenkiškai kalbančių žmonių yra ir pačiuose Kėdainiuose. Netoli Kėdainių, Šetenių kaime ant Nevėžio upės kranto, 1911 m. birželio 30 d. gimė Česlovas Milošas – poetas, romanistas, eseistas, Nobelio premijos laureatas. Mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, baigė Vilniaus universiteto Teisių fakultetą. 1934–1935 m. Č. Milošas gyveno Paryžiuje. 1960 m. Č. Milošas išvyko į JAV, kur Kalifornijos universitete Berklio Slavistikos skyriuje jam buvo pasiūlytas dėstytojo darbas. Čia jam suteiktas profesoriaus vardas. Č. Milošo romane ,,Isos slėnis“ atsispindi XX a. pradžios vidurio Lietuvos gyvenimo reiškiniai, to meto buitis, Isos (Nevėžio) slėnio gamtos grožis, atskleidžiama bręstančio žmogaus dvasinė savijauta. Česlovo Milošo literatūrinis darbas įvertintas literatūrinėmis premijomis. Rašytojo nuopelnus apvainikavo 1980 m. Česlovui MIlošui įteikta Nobelio literatūrinė premija. Č. Milošo kūryba gerai žinoma daugelyje pasaulio šalių. 1990 m. Č. Milošui buvo suteiktas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas. 1999 m. Kėdainiuose, jo gimtoje sodyboje, rekonstruotame dvaro Baltajame svirne, duris atvėrė Č. Milošo kultūros centras, kuriame vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, tarptautinės konferencijos, simpoziumai.

Česlovo Milošo gatvė, ,,Milošofonas“, ekspozicija Česlovui Milošui Kėdainių krašto muziejuje, Rezidencinis konferencijų centras Šeteniuose (Č. Milošo tėviškėje), Šventybrastis (bažnyčia, kurioje buvo pakrikštytas Č. Milošas, šventoriuje palaidoti jo proseneliai), Apytalaukis (bažnyčioje susituokė jo tėvai)

Kėdainių rusai

1648 metais Jonušas Radvila vedė stačiatikę Moldovijos kunigaikštytę Mariją Mogilaitę-Lupu. Naujoje miesto dalyje šalia Knypavos rinkos Jonušas Radvila žmonai šalia cerkvės įkurdino nedidelį stačiatikių vienuolyną, kuriame įsikūrė 4 vienuoliai. Taip Kėdainiuose atsirado rusų tautybės gyventojai. Ilgainiui vienuolynas ir cerkvė sunyko, XIX a. pradžioje liko tik vienas vienuolis. Po trečiojo Žečpospolitos pasidalijimo Kėdainiuose buvo įkurdintas rusų kariuomenės dalinys. Cerkvė vėl tapo reikalinga. Todėl 1825 metais senoji cerkvė buvo restauruota. XIX a. viduryje caro įsakymu Kėdainiuose buvo įkurdinta stačiatikių parapija ir paskirtas nuolatinis dvasininkas. Kėdainių savininkas grafas M. Čapskis dovanojo stačiatikiams mūrinį pastatą Pilies gatvėje, kuris buvo perstatytas į Kristaus Atsimainymo cerkvę. Vietinių stačiatikių mieste beveik nebuvo. Todėl stačiatikių parapijos bendruomenę sudarė keliasdešimt artilerijos pulko kariškių. Žymi su Kėdainių kraštu glaudžiai susijusi rusų tautybės asmenybė – Piotras Stolypinas, Rusijos vidaus reikalų ministras (1906 m.) ir ministras pirmininkas (1906–1911). 1889–1902 m., būdamas Kauno gubernijos bajorų vadovu, žiemą gyvendavo Kaune, o visą vasarą su šeima praleisdavo savo dvare Kalnaberžėje (7 km nuo Kėdainių). Kalnaberžės dvaras Stolypinų šeimai priklausė nuo 1869 metų iki I pasaulinio karo. Kalnaberžės dvare politikas išvystė pavyzdinį ūkį su tuo metu pažangia sėjomainos sistema. Jo iniciatyva buvo įkurtos draudimo ir kredito bendrovės, Dotnuvos žemės ūkio mokykla. Kėdainių krašte jis skatino viensėdžių kūrimąsi ir įsitikino, kad tokia ūkininkavimo forma – pažangiausia. Šiuo pavyzdžiu jis grindė Rusijos žemės reformą. P. Stolypinas buvo aktyvus Kėdainių cerkvės parapijietis: lankėsi apeigose, aukojo pinigus, buvo labdaringos draugijos vadovas. 2012 metais šalia Kristaus Atsimainymo cerkvės atidengtas jo atminimui skirtas memorialinis paminklas. Paminklo plokštę puošia P. Stolypino portretinis bareljefas. Jį sukūrė skulptorius Romas Vilčiauskas (Užupio ,,Angelo“ ir kitų gražių darbų autorius), kompozicijos dizaineris – Arvydas Urbelis.

Kristaus Atsimainymo cerkvė, paminklinės lentos Piotrui Stolypinui, Kalnaberžės dvaras

Kėdainių škotai

Škotai Žečpospolitoje atsirado jau XVII a. pradžioje. Yra kelios versijos, aiškinančios škotų atvykimą į Lietuvą. Pagal vieną jų, škotai bėgo iš Didžiosios Britanijos nuo anglų persekiojimų. Pagal kitą – škotai kėlėsi į Europos pakraščius ieškodami rinkų. Yra ir versija, aiškinanti, kad škotai ieškojo ,,pažadėtosios žemės“ – utopinės Antilijos. Kėdainiuose škotai ėmė kurtis kaip ir kitos tautinės bendruomenės – XVII a. pradžioje. Tai susiję su Kristupo II Radvilos 1627 m. privilegija laisvai atvykti į miestą ir kurtis jame. Atvykę škotai kūrėsi apie Reformatų bažnyčią. Čia jie apsigyveno ir įsteigė savo krautuvėles. Škotai buvo vieni pirmųjų mokyklos Kėdainiuose dėstytojų: 1629 metais Kėdainių mokyklos personalo sąraše minimi 4 škotai. Škotai dažnai užėmė aukštas pareigas magistrate, bažnyčioje, dvare: jie buvo burmistrais, magistrato nariais, evangelikų reformatų bažnyčios vyresniaisiais. Reformatų bažnyčioje pamaldos vykdavo lenkų ir škotų kalbomis. Nuo XVIII a. pradžios karo, bado bei maro epidemijos škotai ėmė trauktis iš Kėdainių. Jų išvykimą paspartino ir katalikų įsigalėjimas Kėdainiuose. Kėdainių škotai išvyko į Klaipėdą, Karaliaučių. Škotai labai prisidėjo prie Kėdainių suklestėjimo XVII a. viduryje, praturtino miestą mūrine architektūra. XVII–XVIII a. Kėdainiai galėjo būti vienas pirmaujančių miestų visame Baltijos jūros ir net Skandinavijos regione pagal škotų skaičių. Istoriniuose šaltiniuose randama daugiau kaip 120 škotų pavardžių.

Burmistro Jurgio Andersono namas, Arnetų namas (Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centras Arnetų namas), Jurgio Beneto namas (kavinė ,,Beneto karčema“), buvusi tabako parduotuvėlė prie Rotušės (čia škotai buvo įkūrę ,,Societatis Commerciorum“) ir Jokūbo Grėjaus namas (viešbutis-restoranas ,,Grėjaus namas“), škotų pirklio Šiglio namas su instaliacija

Kėdainių žydai

1627 m. Kristupas II Radvila oficialiai leido prie Senosios rinkos apsigyventi žydams. Kitose miesto gatvėse žydai nuomotis namų bei juose gyventi teisės neturėjo. Kėdainių sinagoga, šalia kurios taip pat stovėjo špitolė ir pirtis, pirmą kartą paminėta XVII a. II pusėje. Apie 1784 m. medinės sinagogos vietoje buvo pastatyta mūrinė barokinė (vadinta didžiąja vasaros) sinagoga, o vėliau greta pastarosios pastatyta ir kita mažesnė (,,mažoji žiemos“) sinagoga, atlikusi ir mokyklos funkcijas. Tokiu būdu jau XIX a. I pusėje susiformavo sinagogų kompleksas Kėdainių senamiesčio centrinėje dalyje, Senosios Rinkos aikštėje. Nuo žydų įsikūrimo šiaurinėje Senosios rinkos dalyje, prie sinagogos, kurtas bendruomenės visuomeninis, dvasinis, kultūrinis centras. XIX a. prie sinagogų sumūrytas vieno aukšto pastatas su uždaru kiemeliu, vadinamas skerdėjo namu. Vyresnės kartos kėdainiečių tvirtinimu, po karo, Liaudies vardu sovietmečiu vadintoje aikštėje, abi sinagogos buvo paverstos grūdų paruošų valdybos sandėliais, o vėliau, panaikinus pastarąją valdybą, čia įrengti Rajkoop sąjungos sandėliai. Dar viena sinagoga stovi Smilgos gatvėje. 1997 rugsėjo 14 d. minint Vilniaus Gaono Elijahu metines ant šios sinagogos sienos buvo prikalta lenta Vilniaus Gaonui atminti: 1727 metais Abraomas Kacenelenbogenas studijuoti Talmudo į Kėdainius pakvietė septynmetį Elijahu ben Solomoną Zalmaną, būsimąjį Vilniaus Gaoną. Gaono gyvenimą Kėdainiuose gaubia paslaptis. Vienur teigiama, kad Talmudo išminties Kėdainiuose jis sėmęsis penkerius metus, kiti skelbia, jog trejus, treti sako – pusę metų. Jo išrinktoji buvo kėdainietė, vardu Chana. Per visą XVIII amžių Kėdainių žydų kahalas ir apygarda buvo vieni svarbiausių LDK. XIX a. pab. 60 procentų Kėdainių gyventojų buvo žydai, jie vertėsi įvairiais verslais. Teigiama, kad žydai pirmieji dideliais kiekiais Kėdainiuose pradėjo auginti agurkus.  Nutiesus geležinkelį, savo išaugintas daržoves parduodavo ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Rygoje, Liepojoje. Žemdirbystės žydai mokėsi specialiuose ūkiuose. Tarpukariu be tradiciniais laikomų žydų verslų, kaip manufaktūrų, prekybos, siuvyklų, kirpyklų, kepyklų, gėrimų parduotuvių jie Kėdainiuose turėjo įsteigę kino teatrą „Rekord“. Veikė malūnai, mechaninės dirbtuvės, viešbučiai, dirbo laikrodininkai, fotografai, spaustuvininkai ir daug kitais verslais užsiimančių žydų. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Kėdainių žydų bendruomenės gyvenimas suaktyvėjo. Buvo įkurtos žydų mokyklos, našlaičių, senelių prieglaudos, pirtis, kuri visiškai aprūpino miesto gyventojus. Pradėjo veikti žydų kultūros, sporto bei politinės organizacijos. Kėdainiuose išlikę trys buvusių XVIII-XIX a. sinagogų pastatai. Didžiojoje vasaros sinagogoje įsikūrusi Dailės mokykla. Mažojoje žiemos sinagogoje veikia Daugiakultūris centras, kuriame galima apžiūrėti žydų bendruomenės istorijos ir Holokausto ekspoziciją, organizuojamos parodos, koncertai, ekskursijos ir edukacinės pamokos žydų kultūros ir istorijos bei daugiakultūriškumo tema. Smilgos gatvėje esančią sinagogą planuojama restauruoti ir skirti Kėdainių dailės mokyklos reikmėms.

Didžioji vasaros sinagoga (dab. Dailės mokykla), mažoji žiemos sinagoga (dab. Daugiakultūris centras), XIX a. sinagoga Smilgos gatvėje, palapinių šventės ,,Sukot“ namelis, Kranto II gatvė, Vilniaus Gaonas Elijahu, paminklas Holokaustui, kapinės A. Kanapinsko gatvėje, Holokausto vieta Daukšių kaime, Šėtos sinagoga

Vokiečiai Kėdainiuose arba ,,miestas mieste“

Manoma, kad vokiečių pirkliai Kėdainiuose pradėjo lankytis XV a. viduryje. Vokiečių liuteronų bendruomenė (naujakuriai save pavadino ,,Augsburgo parapija“, greičiausiai atvykę iš Saksonijos, nes šaltiniai mini jų apgyvendintoje Janušavoje stovėjusius saksų namus, – apie 80 šeimų) įsikūrė 1629 metais. Kunigaikštis Kristupas II skyrė žemės, dešimčiai metų atleido nuo mokesčių ir suteikė teisę neprarandant užgyvento turto laisvai išvykti iš Kėdainių. Besikuriantį vokiečių priemiestį sūnaus Jonušo (lenk. Janusz) Radvilos garbei kunigaikštis pavadino Janušava. Vokiečių bendruomenė buvo turtinga ir įtakinga, todėl išsirūpino sau savivaldą, teisę turėti herbą ir rinkti burmistrą. Teisiniu požiūriu tai buvo beveik savarankiškas darinys, pavadintas Jonušava arba Naujaisiais Kėdainiais. Iš pradžių liuteronai dalinosi bažnyčia kartu su evangelikais reformatais, vėliau pasistatė medinę, o 1672 metais baigta statyti mūrinė bažnyčia.

Apie 1640–1642 m. į Kėdainius atvyko garsus medicinos ir filosofijos daktaras Adomas Freitagas. Jis buvo asmeninis Jonušo Radvilos gydytojas, dėstė matematiką reformatų gimnazijoje, prižiūrėjo Biržų pilies atstatymo darbus. Išgarsėjo visoje Europoje, parašęs knygą apie karinius įtvirtinimus ,,Architectura militaris nova et aucta“, kuri buvo pakartotinai išspausdinta vokiečių ir prancūzų kalbomis net septynis kartus. Palaidotas Kėdainiuose, liuteronų bažnyčioje, išlikusi XVII a. originali epitafinė lenta.

XVII–XVIII a. Kėdainių gydytojų ir vaistininkų daugumą sudarė vokiečiai. Bažnyčioje ir šalia jos išlikę koplytėlių ir palaidojimų, vienas iš jų – Kėdainių pašto viršininko ir medicinos daktaro Frydricho Kaneinio, kuris 1709–1710 m. Kėdainiuose siautusio maro metu, rizikuodamas gyvybe, teikė pagalbą sergantiesiems ir pats mirė nuo maro. Puošnumu išsiskiria grafų Totlebenų (čia kurį laiką buvo palaidoti miesto savininko grafo, generolo, Sevastopolio didvyrio Eduardo Totlebeno palaikai čia buvo kurį laiką palaidoti) ir gydytojo Merkurijaus Launės šeimų koplytėlės.

Šiaurės karo metu, 1701 m. gruodžio 15 d., Kėdainiuose lankėsi Švedijos karalius Karolis XII su 1 100 raitelių ir pėstininkų. Mieste jis išbuvo dvi dienas. Pasakojama, kad karalius dalyvavo pamaldose liuteronų bažnyčioje, o po to išvyko į Kauną. 1929 m. parapija šventė 300 metų sukaktį, į bokštą įkeltas varinis varpas su išliedintu Švedijos karaliaus Karolio X atvaizdu. Varpą dovanojo švedų ir lietuvių draugija. Per suirutes liuteronų ir Šv. Juozapo bažnyčios ,,apsikeitė“ varpais. 1940 m. vokiečių bendruomenė repatrijavo į Vokietiją. Sovietmečiu liuteronų bažnyčioje buvo įrengtas odų raugyklos sandėlis, vėliau – parodų salė. Liuteronų parapija atkurta 1993 m. Bažnyčioje išlikusios vertingos XVII amžiaus freskos.

Liuteronų bažnyčia ir šventorius su memorialiniais paminklais, Šviesioji gimnazija, kurioje dirbo liuteronas Adomas Freitagas

Reformacijos atspindžiai Kėdainių senamiestyje - Evangelikų reformatų centras

XVII a. Kėdainiuose įtakingiausia buvo evangelikų reformatų religinė bendruomenė. Mieste ji pradėjo veikti XVI a. antrojoje pusėje, o nuo 1600 m. tapo vyraujanti. Valdant protestantiškosios Radvilų giminės Biržų – Dubingių šakos kunigaikščiams Kristupui ir Jonušui Radviloms, Kėdainiai XVII a. tapo svarbiausiu šios konfesijos centru lietuviškose LDK žemėse. Būdami reformatai, Radvilos savo valdose vadovavosi principu: ,,kieno valdžia, to ir religija“ (lot. cuius regio, eius religio), todėl pirmiausia protegavo reformatų bažnyčią. Jie leido įsakus, kuriuose nurodydavo, kad visos religinės apeigos – krikštynos, sutuoktuvės, laidotuvės – vyktų dalyvaujant reformatų kunigui.

XVII a. Kėdainiai buvo reformatų bažnyčios LDK administracinės padalos – Žemaičių distrikto –centras. Todėl Kėdainiuose nuolat lankydavosi Žemaitijoje dirbę reformatų kunigai ir bažnyčių globėjai. Pastarieji daugiausia buvo smulkūs ir kilmingi bajorai.

Mūsų laikus pasiekusi didinga renesanso stiliaus Evangelikų reformatų bažnyčia pastatyta 1652 m. Bažnyčios statybą 1631 m. rėmė Kristupas II Radvila, o 1652 m. užbaigė jo sūnus Jonušas Radvila. Išlikę XVII a. paneliai, manierizmo stiliaus sakykla, sietynas. Rūsyje – Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus, kur puošniuose XVII a. renesanso ir baroko stiliaus sarkofaguose palaidoti Radvilų giminės atstovai.

XVII a. didžiąją Kėdainių gyventojų dalį sudarė reformatai. Reformatų bažnyčios sesijose kartu sėdėjo bei įvairius bažnytinius reikalus svarstė Kėdainių reformatų bendruomenės kunigai, mokyklos dėstytojai, magistrato pareigūnai, kiti garbūs ir turtingi miestiečiai. Bažnyčios sesijose nuolat dalyvavo miesto burmistras Steponas Jaugelis-Telega, ėjęs bendruomenės iždininko, bažnyčios senjoro ir mokyklos rektoriaus pareigas. Reformatų bendruomenė Kėdainiuose nebuvo vienalytė ir vienatautė. Be lietuvių ir lenkų, joje buvo škotų ir vokiečių.

1625 m. miesto savininkas Kristupas Radvila ir reformatų bažnyčios sinodas įsteigė parapinę mokyklą dabartinės rotušės pastate. Praėjus šešeriems metams nuo įsteigimo, ji jau buvo pasiekusi vidurinės mokyklos lygį. 1647 m. Kėdainių reformatų vidurinė mokykla tapo gimnazija, kuri, kaip ir Amsterdamo gimnazija, buvo pavadinta Šviesiosios vardu (lot. – Gymnasium Illustre). Tuo laiku Kėdainių ,,Gymnasium Illustre“ buvo pagrindinė protestantiška aukštesnioji mokykla lietuviškose LDK žemėse. 1652 m. gimnazija persikėlė į puošnų renesansinio stiliaus dviejų aukštų pastatą Didžiojoje Pilies gatvėje. Naujos gimnazijos statybą finansavo kunigaikštis Jonušas Radvila. Prie gimnazijos buvo pastatytas moksleivių bendrabutis, vadinamas alumnatu. Atskirame pastate įsikūrė biblioteka, kurios fondą sudarė 3000 Jonušo Radvilos dovanotų knygų. Kėdainių gimnazija buvo lotyniškos pakraipos humanitarinė mokykla, ruošusi būsimus reformatų kunigus studijoms protestantiškuose Europos universitetuose. Moksleiviai buvo mokomi pagal garsiausio Europoje filosofo ir pedagogo, čeko Jano Amoso Komenskio metodiką. Jie mokėsi ir iš pedagogo parašytų vadovėlių. Gimnazijoje dėstė žymūs to meto pedagogai ir mokslininkai. Vienas iš jų buvo Adomas Freitagas. Jis buvo kilęs iš Torunės, o į Kėdainius atvyko Jonušo Radvilos kvietimu. Adomas Freitagas Europoje buvo gerai žinomas knygų apie karinę architektūrą autorius. Jis 1631 m. Leidene (Olandija) išleido garsiausią savo knygą ,,Karo architektūra“ (lot. – Architectura militaris), kuri vokiečių ir prancūzų kalbomis pakartotinai buvo išspausdinta net septynis kartus.

Kėdainių gimnazijoje dėstė ir mokyklos dvasininko pareigas ėjo Žemaitijos distrikto kunigai ir superintendentai, kurie mokėjo kalbėti lietuviškai. Nors gimnazijoje buvo dėstoma lotynų kalba, o alumnate gyvenantys moksleiviai privalėjo tarpusavyje kalbėti lotyniškai, tačiau visi paaiškinimai buvo daromi lietuvių ir lenkų kalbomis. Gimnazijoje lietuviškai mokantiems jaunuoliams buvo skiriama Martyno Švobos stipendija, kurią 1653 m. gavo būsimasis Biblijos vertėjas Samuelis Boguslavas Chilinskis.

XVII a. viduryje gimnazijoje susibūrė reformatų kultūros skleidėjai bei lietuviškos reformatų bažnyčios plėtrą propagavę intelektualai – Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Tomaševskis, Jonas Božimovskis, ir kiti. Šie reformatai ir lituanistikos veikėjai parengė svarbiausią XVII a. lietuvišką reformatų leidinį ,,Knyga nobažnystės krikščioniškos“, kurią 1653 m. išspausdino prie gimnazijos įkurta dancigiečio Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Tai buvo vienas didžiausių XVII a. leidinių lietuvių kalba.

1803 m. gimnazija buvo perduota Vilniaus akademijos žinion. 1818 m. ji, po Kražių gimnazijos, buvo antra pagal mokymo lygį Lietuvoje. 1824 m. susekus slaptą anticarinę moksleivių organizaciją, Kėdainių gimnazija buvo uždaryta, o jos moksleiviai maištininkai nuteisti mirties bausme. Vėliau mirties bausmė moksleiviams buvo pakeista į katorgą.

1835 m. Kėdainiuose buvo atidaryta penkių klasių bajorų mokykla, kuri 1858 m. vėl tapo gimnazija. Tačiau 1865 m. ji buvo uždaryta dėl aktyvaus gimnazijos moksleivių ir mokytojų dalyvavimo 1863 m. sukilime. Didelė gimnazijos biblioteka, kurią sudarė 15 000 tomų knygų, buvo perduota Vilniaus realinei mokyklai ir Kauno gimnazijai.

Evangelikų reformatų bažnyčia ir Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus, Šviesioji gimnazija, Arnetų namas, Rektorių namai, Kėdainių krašto muziejus

Verslas